Kategorija: Tekstai

Daiktas

Žmogus dirbo ištisus metus, žinojo, kad svajonė daug kainuoja, reikia taupyti sunkiai uždirbamus pinigus. Dirbo mėnesį, dirbo du, galvoje buvo vien tik darbas, daugiau nieko. Dažniausiai žmogus dar rasdavo laiko pailsėti, bet tik tiek. Draugų skambučiai liko neatsakyti, žinutės neatrašytos, socialiniai tinklai užmiršti. Aktyviai veiklai laiko irgi nebuvo, tik darbas, darbas ir darbas. Praėjo pusė metų, žmogelis sublogo, akys įkrito veidan, lūpos pavirto plonyte linija veide. Tačiau žmogus žinojo, kad dirba savo svajonei, tad rankų nenuleido. Mieguistumą laukan vydavo energetiniais gėrimais ir kava, nemigą pakeisdavo darbas. Porą kartų vos neužmigo važiuodamas iš darbo pavakariais, tad nuo to laiko pradėjo važinėti viešuoju transportu. Visada atsisėsdavo nuošaliame kampe ir miego pagautas snūduriuodavo iki namų stotelės. Praėjo dar trys mėnesiai, žmogus žinojo, kad tuoj turės reikiamą pinigų sumą savo svajonei įsigyti. Dar truputį reikia pakentėti…

Suskamba durų skambutis, atvažiavo kurjeris. Iš autobusiuko dviese iškelia didžiulę dėžę, užneša žmogui į ketvirtą aukštą. Žmogus atsiskaito kurjeriams už užnešimą, uždaro buto duris ir eina išpakuoti dėžės. Po penkių minučių pasimato juodas didelis daiktas. Ir kas gi čia per daiktas? O pasirodo naujas 65 colių įstrižainės Samsung televizorius. Nieko keisto, kad kurjeriai taip vargo jį užnešti, svoris net 35 kilogramai. Tačiau per tuos devynis mėnesius  žmogus taip pavargo, kad dabar galvoje tik poilsis. Jis nueina miegoti, televizorius lieka stovėti išpakuotas kambaryje, net neįjungtas į elektrą.

Išaušta rytas, žmogus prabunda girdėdamas kažkokį keistą garsą. Ateina iki kambario, kuriame vakar liko stovėti įsigyta jo svajonė. Tas garsas pasirodo buvo tik “white-noise”, nes televizorius neturėjo ką rodyti. Žmogus siekė televizoriaus valdymo pulto, bet perkratęs atmintį atsiminė, kad vakar televizoriaus net nebuvo įjungęs elektron. Patikrino jungtis, maitinimo laidas net neįkištas į televizorių. Pasitrynė akis, pažiūrėjo į televizorių – šnypščia. Bet kaip? Matomai čia bus tik sapnas. Pabando sau įsižnybti ir rikteli iš skausmo, skausmas jaučiasi ir nemažas. Matomai čia realybė, dar kartą pasižiūri į televizoriaus nugarinę dalį, laido nematyti. Žmogus jau beveik pasiekė valdymo pultą, tik staiga televizoriuje pasirodė vaizdai.

Televizorius rodė žmogų, kuris labai daug dirbo, atsiskyrė nuo jį supančių žmonių. Aukojo savo sveikatą vardan svajonės, kuri turėjo jį pradžiuginti. Rodė kaip žmogus žiūri televizorių, reklamas, bet nesidžiaugia. Po poros minučių televizorius parodo žmogui naują svajonę – mašiną. Po to seka monotoniški vaizdai, rodomas žmogus kuris sunkiai diena iš dienos pluša. Neskiria laiko poilsiui, nes kuo greičiau nori įsigyti svajonių automobilį. Po šių vaizdų seka trikdžiai ir žmogus daugiau nieko nepamato. Galop televizorius išsijungia, o žmogus lieka su daugeliu iškilusių klausimų.

Žmogus ir toliau dirba, nes norėdamas įsigyti savo brangųjį televizorių buvo nemažai įsipareigojęs. Eina savaitės, darbai eina į pabaigą, tačiau jie vėl yra prioritetinis dalykas, nėra laiko niekam kitam. Nėra laiko nei draugams, net to paties televizoriaus parodyti. Žmogus pradeda galvoti apie televizoriuje matytus vaizdus. Pamąsto, kad per tą svajonę taip įklimpo, jog nėra laiko net tuo pačiu televizoriumi pasidžiaugti. Ateina prie televizoriaus, įsijungia trumpam, pasidžiaugia vaizdais ir atgal prie darbo.

Praeina mėnuo, žmogus po truputį pabaiginėja darbus, atrodo ir nuotaika taisosi. Po savaitės darbai baigiasi, žmogus pasiima dvi savaites atostogų. Per tas dvi savaites tikrai bus laiko pasidžiaugti televizoriumi, galbūt net pavyks draugų į namus pasikviesti. Pirmą atostogų dieną žmogus įsijungia televizorių, džiaugiasi puikia raiška, gražiomis spalvomis. Jam taip besidžiaugiant televizorius ima ir išsijungia. Nepatenkintu veidu jis susiranda naudotojo instrukciją, paskaito galimų gedimų sąrašą. Pabando instrukcijoje aprašytus galimus problemų sprendimus, tačiau niekas nepadeda. Televizorius nerodo, žmogus nelaimingas. Nutaria paskambinti į garantinį aptarnavimą, tačiau ten jam nurodoma, kad reikia atgabenti televizorių iki garantinio aptarnavimo centro. Žmogus pasvarsto, kad tai jam nepriimtina ir paskambina meistrams, taisantiems televizorius, kurių skelbimą surado internete.

Kitą dieną atvyksta meistrai, skambina į duris, tačiau jų niekas neįsileidžia. Skambina mobiliu, girdi mobilaus skambėjimo melodiją už durų, tačiau  tik tiek. Galop pabandę dar paskambinti į duris, ir paskambinti žmogui į mobilų jie nuleidžia rankas ir išvyksta savo keliais. O už užrakintų durų vaizdas toks: sėdi žmogus fotelyje, susmukęs, televizoriaus valdymo pultas iškritęs iš rankų. O televizorius rodo laidą apie nuovargį, ir nuovargio sukeliamas ligas…

 

Kai dingo elektra

O buvo taip… Sėdėjau namie prie kompiuterio, už lango buvo tamsu. Buvo netoli vidurnakčio, dangus debesuotas, vos matėsi mėnulis, žvaigždžių, keista, bet nesimatė iš viso. Taip besėdint staiga už lango kažkas blykstelėjo, pamaniau, kad žaibas. Tačiau buvo vėlyvas žiemos laikotarpis, o žiemą žaibų dažniausiai nebūna. Pasirodė įtartina, tuo metu, man begalvojant apie keistą žaibo pasirodymą pradingo elektra. Pamaniau, kad eilinį kartą šis elektros dingimas bus laikinas, tačiau praėjo valanda, antra, o elektros kaip nėra, taip nėra. Parašiau žinutę draugui, idant paklausčiau jo ar elektra dingus ir pas jį, ar viskas kaip po senovei. Mano nuostabai, telefonas pyptelėjo ir pranešė negalintis išsiųsti tekstinio pranešimo. Po to pamačiau, kad mobilus neprisijungęs prie tinklo, nebuvo rodomas ryšio tiekėjo logotipas, o ikona rodanti ryšio stiprumą mirksėjo – ryšio nėra. Pirmoji mintis – užstrigo telefonas (tokių atvejų jau buvo), prakeiktas Android’as. Išėmiau telefono akumuliatorių, įdėjau atgal ir įjungiau telefoną. Situacija nepasikeitė. Kuo toliau, tuo situacija darėsi įdomesnė ir tuo pačiu šiek tiek nejauki. Atėjo mintis, kad reikia pasidairyti pro langus, tačiau nieko gero nesimatė, gatvių apšvietimas neveikė, o elektros, kiek akys matė aplinkui, taip pat nebuvo. Prisiminiau, kad lauke stovi automobilis, o jame yra daugiau nei pusė bako kuro. Nutariau, kad reikia pasivėžinti po apylinkes, pažiūrėti kokiu mastu dingusi elektra. Beeidamas iki automobilio prisiminiau vieną siaubo filmą, kuriame buvo vaizduojama panaši situacija, ir filmo personažas negalėjo užkurti savo automobilio. Įlipęs į automobilį įkišau raktelį į užvedimo spynelę ir pasukau. Prietaisų skydelis nušvito raudonomis lemputėmis – viskas veikia. Dar pasukęs raktelį išgirdau šiek tiek netolygų, tačiau malonų ausiai variklio burzgimą. Automobilis užsivedė, žibintai įsijungė, pradėjau važiuoti. Važiavau jau trečia mikrorajono gatve ir nesimatė nei gyvos dvasios, visuose namų languose buvo tamsu. Kitų automobilių kelyje nesutikau, žmonių lauke irgi nesimatė. Apvažiavęs visą mikrorajoną pamačiau, kad elektros čia nėra. Smalsumas nugalėjo, nutariau važiuoti link miesto centro, pažiūrėti kokia ten situacija. Nusileidau keliu kuris vedė žemyn nuo kalno, ir kuriuo nusileidęs turėjau išvysti šviesas. Deja šviesų kurias tikėjausi pamatyti nebuvo – gatvė skendėjo tamsoje. Gatvės ilgis turbūt buvo geri penki kilometrai, be jokių posūkių. Visus tuos kilometrus, bent kiek akys matė – apšvietimo nebuvo. Pajudėjau tolyn tamsiąja gatve. Privažiavau miesto centrą, jame taip pat tamsa. Supratau, kad elektros dingimas greičiausiai labai didelio masto, nes dažniausiai elektra dingdavo nuošaliuose mikrorajonuose, o centre dažniausiai tokių gedimų nepasitaikydavo, arba jie būdavo greitai sutvarkomi.

Prisiminiau, kad mūsų mieste yra hidroelektrinė, pasižiūrėjau į kuro rodyklę – turėtų užtekti kelionei iki ten ir atgal, ir dar sostinėn nuvažiuoti. Pajudėjau hidroelektrinės link. Pusiaukelėje pamačiau keistą dalyką. Žmonių eilinį sykį nesimatė, tačiau nuo elektrinės pusės bėgo šunys, katės, keletas stirnų iš netoliese esančio pušyno, taip pat keletas kitų gyvūnų. Sustojau, kad nepartrenkčiau nei vieno gyvūno, šiek tiek pravėriau automobilio langą, užgesinau variklį. Pravėrus langą širdis pradėjo plakti greičiau, nes išgirdau labai keistą garsą, skleidžiamą bėgančių gyvūnų. Šio garso visuma priminė kažką panašaus į šunų inkštimą, kačių šnypštimą iš baimės ar nepasitenkinimo. Išsigandau, kas gi kitas jei ne gyvūnai geriau jaučia kai artėja kokia nors nelaimė? Tuo pačiu ir šitas keistas elektros dingimas. Pagalvojau, gal koks uraganas atslenka. Bet vienokiu ar kitokiu atveju, tokių smalsuolių turėjau sutikti bent vieną kitą, o dabar per visą kelionę nuo mikrorajono iki centro ir elektrinės – nė vieno žmogaus. Bemąstydamas nepajutau, kaip prabėgo visi gyvūnai, kelias buvo laisvas. Užkūriau variklį ir nuvažiavau toliau.

Privažiavau prie elektrinės, jos teritoriją saugantys vartai buvo užverti. Automobilio lankstyti nenorėjau, tad vartų taranavimas nepasirodė protinga mintimi. Sugalvojau, kad vartus perlipsiu, tik dėl viso pikto pasižiūrėjau ar nėra viršuje spygliuotos vielos. Kadangi vielos nebuvo, tai ganėtinai nesunkiai perlipau per vartus, gerai, kad vartai buvo padaryti iš vielos tinklo. Perlipęs vartus pamačiau, kad užtvanka ne taip ir toli. Eidamas užtvankos link nutariau pasiklausyti ar neišgirsiu kokių nors variklių ūžimo ar ko nors panašaus. Minutėlę pastovėjęs ir neišgirdės nė garso nužingsniavau tolyn. Man beeinant pradėjo skaudėti galvą, ne ausimis, bet kūnu pajaučiau, o gal išgirdau kažkokį ritmingą garsą ar tai toną. Eidamas arčiau užtvankos krašto taip pat pamačiau retkarčiais atsirandančius ir dingstančius kažkokios šviesos pėdsakus, tačiau norėdamas pamatyti kas tai buvo, turėjau prieiti užtvankos kraštą. Kuo arčiau ėjau, tuo labiau maudė galvą, intensyvėjo tas keistasis garsas. Skausmas galvoje dar vis buvo pakenčiamas, todėl smalsumo nugalėtas ėjau arčiau. To ką pamačiau priėjęs užtvankos kraštą nebūčiau niekada įsivaizdavęs, iš pradžių žiūrėjau, kol instinktai neliepė pritūpti. Anksčiau už šio krašto matydavosi be galo daug vandens. Dabar vandens nebuvo, apačioje matėsi keistų formų statinys, kuriame kartais atsiverdavo properšos ir iš ten sklido anksčiau matytoji šviesa. Tai buvo tik trupinėlis nuostabos, nes pamačiau, kad aplink šį statinį stovi viso miesto žmonės.

Atsargiai judėjau žemyn keistojo statinio link, ūžesys vis įkyriai apie save primindavo, bet intensyvumas nedidėjo. Palengva judėdamas priėjau vieną iš angų, kurią mačiau nuo užtvankos viršaus. Pasirodo per tą angą į statinį grupėmis judėdavo žmonės. Šalia šios angos stovėjo dvi grupelės. Prie jų nesiartinau, nes grupelės nariai stovėjo kaip įkalti, nejudėjo, nesikalbėjo tarpusavyje, tai neatrodė natūraliai. Man bežiūrint į tas grupeles prasivėrė statinio anga, ir palengva joje pranyko pirma stoviniavusių žmonių grupė. Po penkių minučių šį veiksmą pakartojo ir likusi grupelė. Palaukiau keletą minučių ir nutariau prieiti ir aš. Priėjau vietą kur prasiverdavo anga, likus metro atstumui ji prasivėrė. Iš vidaus sklido ganėtinai ryški balta šviesa, prisidengiau akis, norėdamas matyti kur pateksiu. Priekyje manęs buvo savotiškas tunelis, jo sienos buvo išraizgytos įvairiais kabeliais, nė iš tolo nepriminė įprastų betoninių sienų įvairiuose matytuose pastatuose. Čia tikriausiai moderni elektrinė… Labai moderni. Ėjau tolyn tuneliu, aplinka nesikeitė, apšvietimas patapo mažiau intensyvus, geriau matėsi aplinka. Buvęs tiesus tunelis pradėjo vingiuoti, man pasirodė, kad jis taip pat leidžiasi žemyn. Po keleto posūkių ir tūkstančio žingsnių priėjau kažką panašaus į duris. Jos buvo uždarytos. Bandžiau surasti kokį nors valdymo pultą, apieškojau visur aplink duris… Nieko nėra, norėjau apsisukti ir eiti atgal, kai minėtos durys atsidarė. Pro atsivėrusias duris patekau į patalpą panašią į laboratoriją, gal net labiau medicinines patalpas. Patalpos centre stovėjo cilindras, kuriame pulsavo kažkokia materija, aplink jį matėsi gultai. Link gultų driekėsi kabeliai, gultų galuose matėsi kažkokie čiuptuvai… Praėjau pro šią patalpą, aptikau kitas duris, jos buvo atidarytos. Sekančioje patalpoje vyko veiksmas, mačiau kaip prie ertmių stovėjusių grupelių žmonės gulasi ant gultų. Galvomis čiuptuvų pusėn, trumpas blyksnis, čiuptuvai kažką įkiša galvon, blyksnis ir žmogus stojasi, jo vieton gulasi kitas. Po šios operacijos žmonės išeina. Vaizdas kaip kokioje automobilių gamykloje… Apsisuku ir stengiuosi ramiu žingsniu eiti atgal į išorę, pamačiau pakankamai, ir patikėkit, ilgiau ten būti nesinorėjo.

Iki išorės išėjau be nuotykių, jokių uždarytų durų, nieko. Išėjęs laukan pamačiau, kad jau švinta. Taip pat pamačiau, kad iš šio keisto pastato išorėn taip pat išeina “apdoroti” žmonės. Bėgte pasileidau iki automobilio. Automobilis stovėjo ten kur paliktas, užvedžiau variklį ir nurūkau namų link. Viskas aplinkui dar tebuvo apmirę, važiuodamas net pradėjau galvoti, kad galbūt visa tai tik sapnuoju. Privažiavau namus, net katė neatbėgo pasitikti… Užrakinau duris sau iš paskos, užtraukiau roletus ant langų ir nuėjau miegoti.

Mane prižadina tas keistas garsas, kurį girdėjau prie užtvankos. Prieinu prie lango, pakeliu roletus, vaizdas atrodo nepasikeitęs, kaimynų kieme pamatau žmones. Pagalvoju, kad neblogą sapną sapnavau, apsiprausiu ir einu laukan. Prieinu kaimynų kiemą, ten sutinku savo vaikystės draugus, bet… Man pasisveikinus, jie į mane atsisuka, tačiau nieko nepasako, nepasisveikina. Veidai be emocijų, žvilgsnis tuščias. Nebejuokinga, purtau draugą paėmęs už pečių, jokios reakcijos. Baigiu purtyti, jau eisiu namo ir staiga grįžta tas keistasis garsas. Suklumpu, skausmas galvoje šį kartą ganėtinai intensyvus, tęsiasi apie penkias sekundes ir praeina. Bandau stotis, tačiau negaliu, mano pečius smarkiai suspaudęs laiko vienas iš kaimynų.

Kaimynai mane nutempė iki užtvankos, tuneliu nuvilko iki operacinės, pririšo prie gulto. Virš savo veido pamačiau judantį čiuptuvą, išgirdau tą ūžiantį garsą ir atėjo tamsa…

Amazonė

Skyniausi taką pro džiungles, mačetės po ranka neturėjau, teko rankomis darytis taką tarp didelių ir tankiai stvyrančių žalių lapų. Ausys buvo pilnos paukščių čiulbėjimo, ir kitų garsų, kurių mieste žmogus niekada nesi girdėjęs. Man taip beeinant esančią garsų kakofoniją papildė dar vienas garsas. Sustojau ir suklusau. Garsas taip pat dingo, pradėjau pamažu judėti toliau, tačiau įtempęs ausis klausiausi. Man pajudėjus apie keletą metrų garsas vėl grįžo. Susidarė įspūdis, kad mane kažkas seka. Tai negalėjo būti žmogus, sprendžiant pagal garsą, tai galėjo būti kažkoks gyvūnas. Mane mušantis prakaitas dar pagausėjo, sustojau ir vėl klausiausi. Garso nėra. Pradėjau galvoti, kad būsiu tą garsą tiesiog įsivaizdavęs, nelemta laki vaizduotė. Staiga priekyje manęs sušmėžavo juodas siluetas, pagalvojau, galbūt beždžionė. Įsižiūrėjęs pamačiau link manęs sėlinančias pilkas akis ir baltas iltis. Tai buvo juodoji pantera, prigludusi prie žemės ir pasiruošusi šuoliui.
Atsimenu kaip mane parbloškė pantera ir taikėsi įkasti į kaklą, instinktyviai atkišau abi rankas. Pagalvojau, kad išmušė mano paskutinioji, laukiau kada pantera griebs už rankos, tačiau ilčių nepajutau. Po sekundės kuri atrodė, jog tesėsi visą amžinybę pajutau kaip pantera visu svoriu susmunka ant manęs. Spėjau pastebėti strėlę panteros kakle ir nualpau.
Atgavau sąmonę, pasukau akis nuo saulės, kuri spigino iš dangaus. Šalia manęs stovėjo tamsaus odos atspalvio moteris. Ji buvo vidutinio sudėjimo, išvystytais raumenimis. Ant kojos pastebėjau ištatuiruotus žvėrių atvaizdus. Pakėliau akis ir pradėjau analizuoti jos veidą. Pirmiausia dėmesį atkreipė gilios ir rudos akys, kurios buvo apgaubtos juodais it smala plaukais. Moters veidas buvo apvalus, simpatiškų bruožų, tačiau be emocijų. Pastebėjau, kad jos akys bėgiojo po lapiją, lyg kažko ieškotų, staiga ji pridėjo pirštą prie savo lūpų, po to pakėlė savo delną. Supratau, kad man liepiama nekelti nė garso, taip pat buvau instruktuotas nejudėti. Įsitikinusi, kad aš supratau jos instrukcijas ji pranyko džiunglėse. Atsargiai bandžiau pamatyti, kur link ji nuėjo. Matyti nepamačiau, tačiau išgirdau žemą moterišką balsą, ir keletą ne tokių įspūdingų moteriškų balsų. Įsidrąsinęs pradėjau sėlinti link garsų šaltinio. Priėjau tiek, kiek man atrodė, jog manęs jos nematys ir negirdės sėlinant. Praskyriau didžiulius lapus, pamačiau tris moteris, viena iš jų buvo mano gelbėtoja. Ji kažką gestikuliavo, kažką pasakojo savo pašnekovėms. Po poros minučių dvi pašnekovės dingo, liko tik įspūdingoji amazonė. Man ją stebint ji atsisuko ir pradėjo žygiuoti link manęs, visas net sustingau. Priėjusi prie manęs ji ištiesė man ranką ir mane pastatė ant kojų. Man dar begalvojant kas čia bus ji pakėlė savo dešinę ranką ir rodomuoju pirštu parodė man į proskyną. Galvojau ką daryti, o ji mane pastūmė proskynos link. Žengiau kelis žingsnius, atsisukau padėkoti paslaptingajai moteriai, tačiau jos jau nebebuvo.

Cyborg

Mano pirmas ilgesnis kūrinys.

…viskas prasidėjo nuo nekalto implanto. Pritvirtintas prie kaulo ir raumens, šis implantas turėjo sustiprinti žmogaus raumenis. Projekto idėja buvo pagelbėti invalidamas, kurių raumenys atrofavęsi, arba žmonės patyrusiems sunkias traumas. Implantas savyje turėjo tam tikrą čipą, kuris turėjo galimybę būti apmokomas, t.y. jis gaudavo smegenų signalus ir juos interpretavęs judino raumenis. Šį implantą sukūrė truputį nuo standartinės mąstysenos atitrūkęs mokslininkas Glaseris. Pasirodo idėja padėti žmonėms buvo antraeilė, Glaseris nuo seno svajojo pavirsti tobulesniu žmogumi, t.y. atrodyti daugiau mažiau panašus į kitus, tačiau būti greitesnis, vikresnis ir keletą kartų stipresnis. Vėliau buvo suprojektuota ir kitokie implantai, dirbtinė širdis, kaulų pakaitalai.
Pirmą implanto prototipą Glaseris išbandė su savimi, atlikęs tyrimus ir nustatęs, kad jo implantas sveikatai blogos įtakos neturi nusprendė paviešinti savo pasiekimus. Jo idėja buvo sutikta ganėtinai šiltai, tam galbūt turėjo įtakos Glaserio ryšiai su keletu žmonių iš sveikatos ministerijos. Pirmi trys implantai buvo implantuoti dar 2015 metais, vienas implantas žmogui kuriam nelaimingo atsitikimo metu darbe sieros rūgštis išgraužė dešinės rankos bicepsą. Vairuotojui, kuriam avarijos metu buvo sugniuždytos kojos, ir vienam vargšui vaikinui, kuris eidamas namo buvo užpultas chuliganų ir muštynių metu jam buvo sutrupinta pora stuburo slankstelių. Visi trys pacientai džiaugėsi gavę implantus, nes ne tik, kad atgavo galimybę valdyti savo galūnes, nekalbant apie vaikiną kuris vėl pradėjo judėti. Jie teigė, kad jaučiasi ne tik geriau, bet tuo pačiu ir stipriau, taip pat užsiminė, kad jų mintys tapo keistai aiškesnės. Šitai išgirdęs Glaseris šiek tiek nustebo, nes mintys ir jo implantai turėjo būti nė kiek nesusiję. Glaserio rankų raumenų implantai taip pat nedarė jokios įtakos jo mintims. Todėl jis paprašė, kad vienas iš pagydytų pacientų apsilankytų pas jį laboratorijoje tyrimams atlikti. Po savaitės paciento elgesio stebėjimo, įvairių tyrimų pasirodė keistas dalykas. Implantas vietoj to, kad apsimokydamas priimtų signalus iš smegenų, taip pat siuntė signalus atgal į smegenis. Glaseris šių signalų paskirties kol kas negalėjo nustatyti. Paleidęs pacientą namo, jis šiuos tyrimus atliko su savimi, tačiau tyrimai davė kitokius rezultatus, implantai signalų į smegenis nesiuntė. Nenorėdamas gąsdinti žmonių, jis pasakė, kad vieną iš pacientų tyrė tik dėl to, jog įsitikintų, kad implantas pilnai atlieka savo darbą, veikia be priekaištų. Porą metų viskas buvo gerai, Glaserio implantai buvo pradėti masiškai naudoti “taisant” žmones. Glaseriui buvo įteiktas ir apdovanojimas už suteiktą naują gyvenimą prieš tai suluošintiems žmonėms. Jis taipogi didžiavosi savimi, manė padaręs pasaulį geresniu, eliminavęs luošumo problemą.
Praėjo dešimt metų po pirmo implanto įsodinimo į žmogaus audinius. Glaseris jau buvo pamiršęs apie implanto savybę siųsti nervinius impulsus atgal į smegenis. Deja atėjo diena, kai jam tai buvo priminta. Pirmoji bloga žinia buvo tokia, kad mirė pacientas, vienas iš trijų pirmųjų, kuriam buvo pakeisti stuburo slanksteliai. Paprasti medikai mirties priežastimi paskelbė širdies ligą, kuri atseit anksčiau nebuvo pasirodžiusi. Glaseris gavo leidimą šį pacientą ištirti, prasidėjo bemiegės naktys laboratorijoje. Rezultatai Glaserį pribloškė, pasirodo, jog stuburo slankstelių implantų pėdsakai pasklidę po visą kūną. Keista, iš pradžių jis pamanė, kad implantą organizmas ardyti pradėjo, galbūt įvyko kažkokia reakcija. Tačiau kuo toliau, tuo labiau Glaseriui šiaušėsi plaukai. Čia ne metalas ar kas kitas kaltas, o paprasčiausiai pats implantas pradėjo gaminti nanodaleles, kuriuos per kraują paplito po visą paciento kūną, labai didelė jų sankaupa buvo širdyje, gal dėl to pacientas ir numirė. Vienaip ar kitaip, reikėjo daugiau tyrimų, su kitais pacientais, kad paneigti arba patvirtinti implanto reprodukcijos teoriją. Po pusmečio į Glaserį kreipėsi pacientas, kuriam implantas buvo įsiūtas į ranką, jis skundėsi prasidėjusiais skausmais rankoje. Atlikęs tyrimus implantų autorius pamatė, kad situacija panaši, tik implanto nanodalelės paplitusios ne po visą kūną, o po visą dešinę ranką. O skausmai pasirodo kilo dėl to, kad tos dalelės pradėjo skverbtis į rankoje esančias ląsteles. Glaseris pacientui išrašė vaistų ir paleido namo, su sąlyga, kad pacientas grįš tyrimams po mėnesio. Vaistai padėjo, skausmas dingo, pacientas po mėnesio vėl pasirodė laboratorijoje. Šį kartą Glaseris pacientą nuliūdino, pasirodo iš rankos nanodalelės pradėjo veržtis ir į galvos pusę, rezultatas turbūt būtų buvęs nekoks. Mokslininkas šiek tiek paaiškino situaciją pacientui, pasakė, kad gresia pavojus jo gyvybei, norint jo išvengti, reikia išimti implantą iš jo rankos. Pacientas sutiko atsisakyti savo rankos valdymo vardan savo gyvybės, tačiau pradėjus operaciją pasimatė, kad implantas taip pat integravęsis į aplinkinius audinius. Išeitis buvo tik viena, reikėjo amputuoti dalį rankos. Pacientui sutikus jam buvo amputuota beveik visa ranka. Liūdna, bet pacientas bent liko gyvas. Trečio paciento išgelbėti nepavyko, nes jis apie savo likimo brolių padėti sužinojo per vėlai, be to, jo kūne buvo du implantai kurie, jo mirtį paankstino. Glaseris graužėsi, kad anksčiau nepamatė implantų tendencijos skverbtis į aplinkinius audinius.
Praėjus dar metams prasidėjo dar baisesni dalykai, pradėjo masiškai mirti implantus turintys žmonės, kiti tiesiog dingo be žinios. Jų artimieji sakė, kad vieną dieną jų šeimos narys išėjo į savo darbovietę ar mokyklą ir dingo. Iki mokymo įstaigos ar darbovietės nė vienas iš pacientų nenuvyko. Mokslininkui pasidarė visai neramu, jis vėl atliko tyrimus su savo implantais tačiau nieko įtartino nepastebėjo, o gal tiesiog jis nematė faktų? Nieko kito neliko, kaip tik ištirti iki galo kokio nelaimingojo kūną, praleidęs visą savaitę laboratorijoje Glaseris suprato kokia situacija. Implantas pradžioje kaip ir priklauso atlikdavo savo funkciją, valdė galūnę ar pakeisdavo originalaus organo darbą. Po dešimt metų, implantui pasirodydavo, kad žmogaus organizme nusilpo kitos vietos ir jas reikia patobulinti. Taip prasidėdavo implanto keliavimas po organizmą nanodalelių forma, vėliau skverbimasis į ląsteles. Nuo šio skverbimosi visi implantų nešiotojai ir pasimirdavo. Liko neišspręsta viena mįslė, kur dingdavo kiti vargšai implantų nešiotojai. Glaseris atrado dar vieną bauginantį dalyką, implantas po dešimt metų gyvenimo žmogaus kūne nueidavo ir iki širdies, taip užsitikrindamas savo tolimesnį gyvenimą žmogaus kūne. Praėjus tiek laiko implanto iš žmogaus kūno išimti nebuvo galima, taip pat nebuvo galima ir amputuoti galūnės kuriame tas implantas buvo. Jei būdavo bandoma kėsintis į implantą, jis nusiųsdavo komandą nanodalelių, kurios suardydavo žmogaus širdies audinius.
Per pirmuosius dešimt metų Glaseris padėjo daugiau nei keliasdešimčiai tūkstančių žmonių, todėl prognozės buvo liūdnos, daug žmonių buvo pasmerkti. Mokslininkas nesuprato tik vieno, kodėl jo implantas nerodė jokių kūno užkariavimo simptomų. Vėliau jam šovė viena mintis, galbūt jo implantas buvo kaltas dėl to, kad jis nemato tyrimuose nieko keisto. Tam patikrinti buvo viena išeitis, reikėjo pristabdyti implanto darbą, arba užkirsti siunčiamų nervinių impulsų į smegenis kelią. Po skausmingas valandėlės su skalpeliu Glaseris sugebėjo laikinai pristabdyti savo implantą. Atlikęs pakartotinus tyrimus jis eilinį kartą buvo šokiruotas. Jo implantas buvo tiesiogiai susijęs tam tikromis mintimis apie implantus, jei nebūtų buvę sustabdyti nerviniai impulsai iki smegenų, niekas nebūtų paaiškėję. Mokslininkas išsityrė savo galvą, nanodalelių jo galvoje buvo daugiau nei pas bet kurį pacientą kūne. Tik dabar Glaseris suvokė, kad jis mąstė ne visai savo galva, buvo įtakotas implanto. Tokiu būdu implantas pasiekė savo, jis Glaserio pagalba išplito kitų žmonių kūnuose. Mokslininkas jautė, kad artėja neišvengiamas finalas, jei jau nanodalelės jo galvoje, tai galima sakyti jis pusiau valdomas savo implanto. Taip pat galbūt yra valdomi ir kiti likę pacientai, kurių niekas nerado.
Glaseris nusprendė, kad pats laikas būtų pasitraukti iš gyvųjų tarpo, nes sužinoję visą tiesą žmonės jo tikrai nepagirs, o išgelbėti likusiųjų taip pat nėra galimybės. Mokslininkas parašė atsisveikinimo laišką, jame paaiškino kokia situacija susiklostė, kad išsigelbėjimo nėra. Nuėjo prie savo chemikalų spintelės, pasiėmė stiprių nuodų žiurkėms ir išgėrė keletą tablečių. Laukė, kada ateis pabaiga, tačiau pabaiga vis neatėjo, nebuvo jokio galvos svaigimo, ar skausmų. Mokslininkas išsityrė savo kūną ir nustatė, kad žiurkių nuodus eliminavo implanto nanodalelės. Situacija aiški, nuodais ar kitomis cheminėmis medžiagomis savęs neužbaigsi. Buvo išbandytas ir tradicinis kartuvių metodas, tačiau kaklas atlaikė virvę, Glaseris kvėpavo kabėdamas ant virvės. Beliko tik pabandyti sužaloti savo kūną nepataisomai, sakykim nušokti nuo stogo ar palįsti po važiuojančiu sunkvežimiu. Mintis pasirodė nebloga, tačiau implantui tai nepatiko, suaktyvėjo nanodalelės Glaserio smegenyse ir perėmė jo protą. Dabar mokslininkas buvo valdomas implanto esančio jo kūne, tapo įkalintas savame kūne, nes galėjo tik mąstyti, tačiau tuo viskas ir baigėsi. Nei judėti, nei kalbėti jis nebegalėjo. Galėjo tik stebėti ką daro kūnas prieš kelias minutes priklausęs dar jam. Tuo pačiu pajautė, kad jis yra ne vienas, pradėjo girdėti kitų taip pat įkalintų savo kūnuose nelaimėlių raudas.
Jei Glaserio svajonė nebūtų buvusi savęs paversti antžmogiu, tai implantas būtų jo kūną nužudęs, kaip kad padarė ir su kitų pacientų kūnais, smegenys tiesiog negalėdavo susitaikyti tokia mintimi, kūnai nepriimdavo nanodalelių integracijos į ląsteles. Su mokslininku buvo kitokia situacija, jis to siekė pats to nežinodamas, todėl implantas užčiuopęs tokias mintis ji po truputį pavertė kiborgu, tačiau be laisvos valios, mokslininko kūnas tapo jo kalėjimu.