Pėsčiomis pajūriu 2017

Mažai aš težinojau kas per daiktas čia toks žygis. Draugų pakalbintas nusprendžiau pabandyti, pirmas žygis gyvenime mano. Labiausiai bijojausi, kad bus blogas oras ir lis lietus. Žygio vieta - Smiltynė, didžioji žygio dalis pajūriu. Žygio pavadinimas "Pėsčiomis pajūriu", buvo galima rinktis 12.5km, 25km, 50km ir 100km distancijas. Mes nusprendėme pabandyti eiti 25km.

Oras pasitaikė puikus, nei per šiltas, nei per šaltas. Švietė saulė, teko panaudoti kremo nuo saulės, nes tikrai kitu atveju būtų nusilupusi veido oda. Žygio pradžia buvo nuotaikinga, nieko neįtardami persikėlėme į Smiltynę. Nuėjome iki starto, gavome dalyvio apyrankes ir lapelius su "checkpoint'ais", kuriuose reikėjo gauti po štampą. Taip pat gautas maršruto žemėlapis su visa informacija.

Visuose punktuose buvo transportas, kuris pavargusiems ir pasidavusiems garantavo grįžimą į starto vietą. Tam tikruose punktuose buvo vykdomi masažai, duodama maisto ir pan. Visuose punktuose buvo galima atsinaujinti vandens atsargas.

Žygis nuėjus pusę distancijos pasirodė ne toks jau ir lengvas. Tačiau batai pūslių nepritrynė, kojos nepavargo. Tad žygiavome toliau, atstumas tarp "checkpoint'ų" buvo skirtingas, vienus pasiekėme greičiau, kitus ne taip greitai. Vėliau teko žygiuoti žvyrkeliu, šiek tiek pro mišką ir dviračių takais.

Pasak organizatorių dalyvių susirinko virš 7000, iš jų beveik pusė pasirinko 25km distanciją. Pradžioje žygio, kiek akys matė, pajūriu buvo nusidriekusi dalyvių virtinė. Ėjom, ėjom ir po truputį pradėjo ilsti kojų raumenys, viename taške sustojus pailsėti ir vėl pradėjus eiti nenorėjo lankstytis kojų padai. Taip pat į žygio pabaigą pasijautė, kad batai su aukštesniu aulu nėra jau tokie patogūs. Žygiui einant į pabaigą juokai baigėsi, vis pasiklausdavau kiek dar kilometrų liko eiti. Ir pamažėle ėjome finišo link.

Pasiekėme paskutinį "checkpoint'ą" ir pamatėme, kad finišas jau netoli. Aišku einant finišo link pasimatė, kad jis toliau, negu pasirodė iš pirmo žvilgsnio.

Beveik pasiekę finišą pamatėme kitus dalyvius, kurie jau laimingais veidais fotografavosi su gautais medaliais.

Vėžlio žingsniu pasiekėme finišą, kojos jau sunkiai lankstėsi, buvo pradėjus skaudėti nugara. Atsiėmėme diplomus ir medalius, šypsenos, bei gera nuotaika sugrįžo. Beliko sulaukti kelto į Klaipėdą ir nueiti dar porą kilometrų iki automobilio. Žygis ganėtinai patiko, tačiau tie 25km pasirodė ne taip ir mažai.